Bendraujate su pradedančiais ir smulkiais verslininkais, ieškote galimybių investuoti. Koks tokio verslininko portretas?
Jie labai uždari ir bijantys bet kokių pašalinių žmonių prisilietimo prie to, ką patys sukūrė. Daugelis pradedančių verslininkų norėtų, kad juos kas nors pastebėtų, kad investuotų, tačiau savo verslo laikosi įsikibę nagais. Daugeliu atveju naujokai jaučia baimę, kad iš jų verslą anksčiau ar vėliau kas nors atims.

Nebūna taip, kad investuotojas duoda pinigų ir nieko nenori iš to gauti. Tokiems jauniems verslininkams patarčiau nebijoti investicijų, o jei jau labai neramu, tai tegu pasidomi įvairiomis teisinėmis subtilybėmis, kaip nelikti be nieko. Šiandien yra daugybė teisinių būdų įsileisti investuotojus ir likti ramiam dėl šeimos verslo.

Pradedantys verslininkai per kelerius metus sugeba sukurti kelias bendroves, vėliau jas uždarinėja, ieško naujų nišų. Ar iš tokio nepastovumo yra naudos?

Nė vienas mano pažįstamas, dabar jau gana stambus verslininkas, neužsiima tuo, nuo ko pradėjo. Toks blaškymasis nėra nei geras, nei blogas dalykas, tai – natūralu. Aš savo verslo taip pat nepradėjau nuo nekilnojamojo turto. Pardavinėjau daugybę dalykų, stengiausi stebėti rinkos situaciją. Vienas prekes keitė kitos, investavau į visiškai skirtingus dalykus. Paieškų laikotarpį būtina išgyventi, kol atrandi tą nišą, kurioje geriausiai sekasi.

Kur šiandien derėtų investuoti verslininkui, kad tas paieškų kelias būtų kuo trumpesnis? Į ką jūs pats investuotumėte?

Esu sakęs, kad verslininkui derėtų turėti atsarginį planą. Aš pats šiandien mąstau apie tokius gaminius, kurie perspektyvą turėtų ne tik vietos, bet ir užsienio rinkose. Nėra abejonės, kad norint didesnių garantijų dėl sėkmės derėtų galvoti apie eksportą. Tą patį patarčiau ir pradedantiesiems. Jei žiūri į stambius verslininkus ir bandai juos kopijuoti, tai visai nereiškia, kad ir tu būsi sėkmingas. Pavyzdžiui, 2000-aisiais iš nekilnojamojo turto buvo galima uždirbti labai daug, visi sandoriai buvo labai pelningi. Tačiau šiandien padėtis jau visai kita.

Apie investicijas, pradinį kapitalą versle kalbame kaip apie natūralų dalyką. Tačiau ką daryti tam, kuris kišenėje turi kokį 100.000 Lt ir nori atidaryti parduotuvėlę?

Daugelis verslų šiandien pradedami iš skolintų pinigų. Tačiau jei tik galite, tai neimkite paskolos ir pradėkite iš to, ką turite. Geriau pradėti nuo mažiau nei nepasisekus įklimpti į skolas. Be to, bankai šiandien labai sunkiai ryžtasi duoti paskolą pradedančiajam verslą. Siūlyčiau pirma pažiūrėti, ar prekyba sekasi, ar įmanoma uždirbti tiek, kad galėtumėte plėstis ir skolintis. Kai uždirbsite, priimsite sprendimą, būti vieniems ar su kuo nors jungtis.

Verslą pradedantieji kalba apie būtinybę kuo greičiau užsiauginti savo įpėdinius, kurie nuo jų pečių nuimtų didžiulę naštą. Neatrodo, kad jūs tokiais įpėdiniais rūpintumėtės.

Kad ir kokius gerus darbuotojus turėsite, kad ir kiek jie daug dirbs ir išmanys, naktimis vis tiek nemiegos ne jie, o jūs. Taip jau versle yra, kad didžiausią atsakomybę visuomet jaučia ne samdomas darbuotojas, o akcininkas. Kokius gerus darbuotojus beturėčiau, vis tiek aš dirbu daugiausia, dažniausiai priimu sprendimus, daugiausia klaidų padarau. Gerų samdomų vadovų Lietuvoje beveik neturime, todėl kiekvienas jų yra labai reikalingas ir vertas didelės algos. Kiekvienas verslininkas norėtų, kad jo samdytas vadovas dirbtų lyg sau, neskaičiuotų laiko. Bet galiu pasakyti dar kartą – galvą dėl verslo vis tiek labiausiai skaudės tik jums pačiam.
Arvydas Avulis


Ar teisingai supratau, kad į įmonę stengiatės priimti tik patyrusius darbuotojus?

Ne visai. Visai neseniai iš 300 studentų atsirinkome tik du, kurie mums tinka. Iš studento ar tik baigusio studijas darbuotojo gali užsiauginti ką tik nori, tačiau tai atima begalę laiko. Dabar stengiamės ieškoti tokių darbuotojų, kurie turi kelerių metų darbo patirties, tačiau dar nėra nuo jo pavargę, turi idėjų ir iniciatyvos.

Šalies įmonės masiškai ima diegtis verslo valdymo sistemas. Ar tai iš tiesų tokia panacėja?

Aš labai džiaugiuosi, kad ir smulkieji pradėjo galvoti apie verslo efektyvinimą. Vienu metu dirbu ir su vakariečiais, ir su Rusijos rinkos verslininkais. Tuos skirtumus tarp efektyvaus verslo ir visiškos netvarkos puikiai matau. Savo įmonėje mes taip pat labai rūpinamės darbo efektyvumu. Tie pavyzdžiai, kai įsidiegę verslo valdymo sistemas žmonės sutaupo krūvas pinigų, atranda kelerius metus neparduotų prekių, daug pasako apie naudą. Tai tikrai nėra „išsidirbinėjimas“, tokios sistemos tikrai gali padėti ir mažoms įmonėms.